Jobo 18

₂„Kiek ilgai tu ieškosi žodžių?

Leisk pailsėti liežuviui,

ir tada mes kalbėsime.

₃Kodėl žiūri į mus kaip į galvijus?

Kodėl mes kvaili tavo akyse?

₄Savo pykčiu tik save žaloji:

argi žemės darna dėl tavęs bus suardyta,

ar uola bus perkelta iš savo vietos?

₅Iš tikrųjų nedorėlio šviesa užgesinta,

ir jo ugnies liepsna nebešviečia.

₆Šviesa jo palapinėje aptemusi,

ir žibintas virš jo galvos užgesintas.

₇Jo platūs žingsniai susiaurėję,

jam kiša koją jo paties kėslai.

₈Savo paties kojomis jis patenka į vilkduobę,

užžengia ant spąstų.

₉Spąstai sučiumpa jį už kojos,

kilpa jį pagauna.

₁₀Kilpa jam paslėpta žemėje,

spąstai – ant tako.

₁₁Iš visų pusių jį gąsdina baidyklės,

vejasi iš paskos.

₁₂Alkis atima jam jėgas,

nelaimė stovi šalia ir laukia.

₁₃Liga naikina jo odą,

mirties pirmagimis maitinasi jo sąnariais.

₁₄Mirtis paima jį iš palapinės,

kur gyveno saugus,

ir nutempia pas siaubo karalių.

₁₅Dabar bet kas gali gyventi jo palapinėje;

siera išbarstoma tavo buveinėje.

₁₆Apačioje jam padžiūva šaknys,

viršuje nuvysta jo šakos.

₁₇Visų užmirštas jis žemėje;

niekas daugiau nebeatsimena, kad jo būta.

₁₈Išvarytas jis iš šviesos į tamsybę,

išvytas iš gyvųjų pasaulio.

₁₉Be sūnaus, be vaikaičio savo tautoje,

nei išlikusio gyvo nė vieno jo buveinėje.

₂₀Vakarų šalių gyventojai baisisi jo likimu,

rytiečius apima siaubas.

₂₁Tikrai tokios nedoro žmogaus buveinės,

tokia vieta žmogaus, kuris nepažįsta Dievo“.